2017-07-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas Nr. XII-2769 (Įstatymo 58 straipsnio 3 dalis įsigalioja 2016-11-18. Įstatymo 6 straipsnio 15 punkto nuostatos įsigalioja 2018-07-01 ir taikomos kredito sutartims, sudarytoms nuo 2018-07-01.). Pagal šio įstatymo 58 straipsnio 5 dalį numatyta, kad 16 straipsnio 6 dalis, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taip pat, jeigu keičiamos esminės iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytos kredito sutarties sąlygos, pakeistai kredito sutarčiai taikomos šio įstatymo nuostatos.
Šiuo įstatymu į Lietuvos teisę perkeliama vadinamoji būsto direktyva, kuri reglamentuoja būsto įsigijimo paskolų ir paskolų, susijusių su nekilnojamojo turto įkeitimu ir būsto paskolų gavėjų apsauga.
Šis įstatymas visų pirma yra vartotojų apsaugos įstatymas. Tai reiškia, kad būsto paskolų gavėjui reikės dėti mažiau pastangų ir derybų siekiant susitarti dėl palankiausių būsto paskolos sąlygų, nes daugelis palankių vartotojui sąlygų bus numatytos įstatyme.
Įtatyme numatytos palankesnės refinanasavimo galimybės, privaloma kintamųjų palūkanų norma, 3 mėn. trukmės "kredito atostogų" galimybė, kai vartotojui dėl sunkios finansinės padėties, kredito mokėjimas gali būti atidėtas, o visų svarbiausia, kad netesybos už kredito įmoką negalės viršyti 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną (jokios kitos netesybos ir mokėjimai už įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negalės būti taikomi).
Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog pagrindiniai skolinimosi principai išlieka tokie patys. Fiziniai asmenys, siekiantys gauti paskolą ir toliau turės sukaupti 15 proc. būsto vertės pradinį įnašą, paskolos grąžinimui negalės skirti daugiau nei 40 proc. šeimos mėnesio pajamų,o pačių paskolų trukmė negalės būti ilgesnė nei 30 metų.